Viešojoje erdvėje pasirodžius diskusijoms dėl galimo „limonado mokesčio“ įvedimo, Asociacijos „Lietuvos gėrimai“ direktorė Gintė Levišauskaitė nurodo, kad mokestis gaiviesiems gėrimams yra nesąžininga ir diskriminacinė priemonė papildyti valstybės biudžetą ir toks mokestis nesprendžia pagrindinių visuomenės sveikatos problemų, o tik didina produktų kainas.
Asociacija „Lietuvos gėrimai“ yra ne pelno siekianti organizacija, kuri vienija nealkoholinių gėrimų ir sulčių gamintojus bei importuotojus Lietuvoje. Šios organizacijos nariai palaiko vieningą Lietuvos verslo bendruomenės požiūrį, kad Lietuva turi skirti daugiau lėšų krašto apsaugai bei užtikrinti tvarų šių išlaidų finansavimą, tačiau „cukraus mokestis“, taikomas siaurai gaiviųjų gėrimų kategorijai, nepadės pasiekti numatytų tikslų ir valstybės biudžetą papildyti reikšminga suma. Greičiau priešingai, „cukraus mokestis“ paveiks beveik visų nealkoholinių ir gaiviųjų gėrimų kategorijų kainas, tokių kaip, limonadai, nektarai, sulčių gėrimai, šaltos arbatos ir t.t., kurie kasdien yra ant mokesčių mokėtojų stalo.
Anot asociacijos direktorės, nėra įrodymų, kad gaiviųjų gėrimų apmokestinimas „cukraus mokesčiu“ sumažino antsvorio, nutukimo ar neužkrečiamųjų ligų skaičių. „Airijoje gaiviųjų gėrimų mokestis paskatino produktų reformuliaciją ir lėmė 60 % sumažėjusį cukrumi saldintų gėrimų vartojimą tarp paauglių. Tačiau nutukimo ir antsvorio rodikliai šioje amžiaus grupėje vis tiek išaugo nuo 18 % iki 24 %. Tyrimai rodo, kad tokie mokesčiai gali būti neveiksmingi mažinant nutukimą. Lyginamasis šešių Europos šalių tyrimas, atliktas 2001–2002 m. ir pakartotas 2017–2018 parodė, kad paauglių gaiviųjų gėrimų vartojimas mažėjo panašiai arba net labiau tose šalyse, kuriose nebuvo įvestas gaiviųjų gėrimų, kitaip tariant „cukraus mokestis“, - sakė G. Levišauskaitė.
Pasak Asociacijos „Lietuvos gėrimai“ direktorės, „cukraus mokestį“ įvedusios šalys nesurinko numatytų pajamų, pavyzdžiui, Lenkijoje pajamos buvo dvigubai mažesnės nei tikėtasi, o Latvijoje surinkta suma svyravo nuo 9,9 iki 14,2 mln. eurų. „„Euromonitor“ duomenys rodo, kad vienam Lietuvos gyventojui per metus tenka 41,4 litro gėrimų, o per pastaruosius penkerius metus jų suvartojimas sumažėjo 0,3 proc. Cukraus, gaunamo iš gėrimų, dalis Lietuvoje sudaro tik 3,9 % viso suvartojamo cukraus kiekio, o tai rodo saikingą gaiviųjų gėrimų vartojimą, palyginti su kitomis Europos šalimis, ir apskritai sveikesnius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius, palyginti su daugeliu kitų Europos šalių“, - teigė G. Levišauskaitė.
Neįvertinta „cukraus mokesčio“ administracinė našta valstybei
G. Levišauskaitė argumentuoja, kad „cukraus mokesčio“ taikymas reikalauja papildomų išlaidų tiek iš valdžios, tiek iš verslo pusės jį administruojant. Neseniai „cukraus mokesčio“ idėjos buvo atsisakyta Estijoje, nes šis mokestis buvo pripažintas per brangiu administruoti dėl didelių įgyvendinimo išlaidų, sudėtingų apmokestinimo taisyklių ir priežiūros iššūkių.
Mokesčių ir muitų departamentas Estijoje apskaičiavo, kad jo įgyvendinimas per ketverius metus kainuotų 4,9 mln. eurų, iš kurių 2 mln. būtų skirti IT plėtrai, o 3 mln. – veiklos ir personalo išlaidoms. Be to, neaiškios apmokestinimo taisyklės, pavyzdžiui, tam tikrų saldintų gėrimų išimtys ir jų įvairūs naudojimo būdai, sukėlė papildomų sunkumų. Sudėtinga buvo nustatyti bei stebėti apmokestinamus importuotojus, ypač jei jiems nebuvo taikoma privaloma registracija. Priežiūra taip pat būtų buvusi brangi, nes produktų cukraus kiekio tikrinimas reikalavo brangių laboratorinių tyrimų. Diskusijų metu Estijoje paaiškėjo, kad šis mokestis neprisidės prie visuomenės sveikatos gerinimo, reikšmingai nepapildys valstybės biudžeto, todėl nutarta, kad jį įsivesti būtų pernelyg sudėtingas ir finansiškai nuostolingas procesas.
„Cukraus mokestis“ labiausiai palies mažuosius gamintojus
„Pasiūlymai dėl „cukraus mokesčio“ gaiviesiems gėrimams, mus, kaip mažuosius gamintojus itin neramina. Ir taip nėra lengva sukurti, gaminti ir rasti nišą Lietuvoje, tai reikalauja nemažai investicijų. Brangstantis kuras, kylantys gamybos kaštai ir nuolatinis galvos skausmas, kaip prisitraukti ir išlaikyti darbuotojus, kai ekonominė ir geopolitinė situacija vis labiau kaista, kelia ir taip rimtų iššūkių mūsų smulkiųjų gamintojų išlikimui. Mūsų gaminamo natūralaus gėrimo kaina vartotojui ir taip yra aukštesnė palyginus su kitais gėrimais, tad „cukraus mokestis” dar labiau, iki kritinės ribos, pabrangins mažųjų gamintojų produktus. Taip pat lieka mažiau motyvacijos gaminti sveikesnius gėrimus, jeigu taikomas vienodas mokestis, nepriklausomai nuo to, ar dedama 2 g, ar 7 g į 100 ml.”, - sako Laurynas Sužiedėlis, vienas iš prekės ženklo „Būkčia Kombučia“ įkūrėjų.
Ką daro Lietuvos gaiviųjų gėrimų pramonė mažindama cukraus vartojimą?
Asociacijos „Lietuvos gėrimai“ direktorė teigia, asociacijos nariai pritaria Europos gėrimų asociacijų sąjungos (UNESDA) raginimui pasaulio vyriausybėms bendradarbiauti, kad vartotojai būtų skatinami rinktis pagrįstą mitybą. „Mūsų nariai dalyvauja savireguliavimo iniciatyvose, kurių metu keičia gaiviųjų gėrimų sudėtis ir kuria naujus, sveikesnius produktus ir skatina didesnį vartotojų pasirinkimą. Gamintojai taip pat siūlo rinktis mažesnės talpos gėrimų pakuotes. Ši iniciatyva jau įrodė savo veiksmingumą ir turėtų būti toliau skatinama kaip tvarus ir veiksmingas būdas gerinti mitybos įpročius. Galiausiai, Lietuvos gaiviųjų gėrimų ir maisto pramonė aktyviai prisideda prie cukraus vartojimo mažinimo ir sveikesnių alternatyvų skatinimo. Štai 2018 m. asociacijų nariai kartu su Sveikatos apsaugos ministerija pasirašė savanoriškus susitarimus, kuriais įsipareigojo sumažinti cukraus kiekį tam tikruose produktuose nuo 5 % iki 30 %. Ši iniciatyva paskatino gamintojus keisti receptūras, investuoti į gėrimų be cukraus kūrimą ir informuoti vartotojus apie sveikesnius pasirinkimus. Pavyzdžiui, per 10 metų energinių gėrimų kategorijoje net 7 kartus padaugėjo becukrių alternatyvų. Šis procesas nesustoja.“, - kalbėjo G. Levišauskaitė.
Ji taip pat pridūrė, kad siekiant ilgalaikės pažangos visuomenės sveikatos srityje, būtina užtikrinti nuoseklų ir tęstinį politikos įgyvendinimą, o ne eksperimentuoti su užsienyje nepasiteisinusiais sprendimais. G. Levišauskaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad nėra pagrįstų argumentų manyti, kad „cukraus mokesčio“ įvedimas Lietuvoje duotų teigiamą rezultatą tiek valstybės biudžetui, tiek visuomenės sveikatai, todėl vietoje trumpalaikių fiskalinių priemonių reikėtų ieškoti tvarių viešųjų paslaugų finansavimo šaltinių. Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas sveikatos politikos stiprinimui, sveikos gyvensenos skatinimui ir kitoms efektyvioms priemonėms, kurios realiai prisidėtų prie visuomenės gerovės.
